Dovanoti gyvenimo džiaugsmą sunkiai sergantiems žmonėms – tokią misiją sau kelia organizacijos „Raudonos nosys Gydytojai klounai“ aktoriai, kurie pirmą kartą Lietuvoje pastatė spektaklį, kuriame kartu su aktoriais vaidino ir demencija bei kitomis ligomis sergantys žmonėmis, slaugomi mūsų slaugos namuose.
Šis spektaklis – pirma tokia patirtis, kuriai labai ruošėsi aktoriai, slaugos personalas ir slaugomi žmonės.
„Raudonos nosys Gydytojai klounai“ ieškojo spektaklio formos, kuri patiktų senjorams, kad siužete būtų tai, kas jiems aktualu. Semtis patirties organizatoriai nuvyko net į Vieną, kur kartu su patyrusiais „Raudonių nosių“ aktoriais ieškojo tinkamiausio sprendimo.
Gydytojai klounai Zigmas (Justinas Narvidas), Rožė (Justė Liaugaudė) ir Aistė Alksnytė gilinosi į tai, kokios muzikos klausė žmonės prieš 30-40 metų, kokiomis idėjomis gyveno, kokios buvo to laikmečio naujovės, kokios vyravo meno kryptys. Visa tai tam, kad sukurtų tokį siužetą, kuris būtų atpažįstamas ir įtraukus demencija sergantiems žmonėms.
„Dauguma senų žmonių menkai save vertina. Dažnai girdžiu sakant: „ko jau aš vertas“, „esu niekam tikęs“, „niekam nereikalingas“, „jauniems žmonėms aš tik našta“… O man labai norisi jiems pasakyti, kokie jie yra gražūs su savo patirtimi ir savo gyvenimo istorijomis. Jie verti būti matomi ir girdimi. Jie vertingi tokie, kokie yra. Labai norėjosi padrąsinti juos oriai priimti save tokius, kokie yra“, – sako aktorė Joana Narvidė.
Aktoriai džiaugiasi, kad pavyko įveikti visas pasiruošimo kliūtis. Pavyzdžiui, vienas mūsų slaugomas senolis dvi dienas tikino, kad jis negali ne tik vaidinti, bet ir vaikščioti. Buvome labai sunerimę. Tačiau vaidinimo dieną jis tapo centrine figūra, kuris tiesiog mėgavosi savo vaidmeniu ir padarė gerokai daugiau nei galėjome įsivaizduoti.
Kilo ir kitų iššūkių. Pavyzdžiui, kuris iš aktorių galės šokti scenoje tiek, kiek šokti nori senjorė Jūratė. Arba kaip pergudrauti Broniuką ir atsiimti rekvizitus, kurių jis atiduoti nenori, nes tiki, kad tai jo daiktai. Spektaklyje iš visos širdies dalyvauti norėjo moteris, kuri fiziškai negali judinti savo kūno. Jos vienintelis žodis scenoje – „meilė“. Bet scenoje ji buvo tikra aktorė ir visus užbūrė savo meilės žvilgsniu.
Po spektaklio senjorai dalinosi savo jausmu, kas nutinka nedažnai. Be to, buvo surengtas ir furšetas – restoraninis stalas, baltos staltiesės, taurės su šampaną imituojančia kambuča… Žmonės pasijautė kaip tikrame gerame vakarėlyje. Nenorėjo skirstytis.
„Šis darbas, man asmeniškai davė daug pamokų ir sulaužė daug stereotipų. Daug kas vyko kitaip, nei tikėjomės. Tiksliau – vyko tai, ko nesitikėjome iš drovių lietuvių. Mes, aktoriai, scenoje buvome ir partneriai, ir sirgaliai, kurie visa širdim norėjome, kad senjorams pasisektų. Tai gražiausias ir stipriausia partnerystė, kurią aš esu patyrusi gyvenime“, – sako J. Narvidė.
Aktorė sako, kad dabar ji dar tvirčiau gali liudyti slaugomų žmonių artimiesiems, kokios nuostabios yra jų mamos ar tėčiai.
„Taip aš dar kartą įsitikinau, kad juokas – dalykas rimtas. Norint, kad žmogus juoktųsi, kad į gyvenimą žiūrėtų žaismingu žvilgsniu, tenka įdėti daug pastangų ir įdirbio“, – sako mūsų ligoninėje daug laiko su slaugomais žmonėmis praleidžianti aktorė Joana.
Nuotraukos: Andrius Mažeika